Indijos kinas Lietuvoje

Sukurta 2014.10.27 / Atnaujinta 2020.03.30 12:31

Pirmasis kino filmas dabartinėje Lietuvos teritorijoje parodytas 1896 metų liepos 28 dieną Vilniaus botanikos sodo koncertų salėje. Tuo metu Lietuva priklausė carinei Rusijos imperijai. Sunku pasakyti, ar su pirmaisiais kino žingsniais Lietuvoje pas žiūrovus atkeliavo ir vaizdai iš Indijos, tačiau žinoma, jog dar iki Pirmojo pasaulinio karo kino salėse rodyti „egzotiškų kraštų“ – Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos vaizdiniai. Gali būti, jog tarp jų pasitaikė ir siužetų, filmuotų tuometinės Indijos teritorijoje[1].

Tarpukariu (1918–1940) Lietuvos ekranuose dominavo Vokietijos ir JAV kino produkcija, kuri sudarė apie 80 proc. visų šalyje rodytų filmų. Kadangi kitų šalių filmai buvo retenybė, indiško filmo pasirodymas šalies ekranuose, be abejo, būtų iš karto pastebėtas. Deja, iš įrašų stokos galima spręsti, kad tarpukariu Lietuvoje nė vienas indiškas filmas taip ir nebuvo parodytas[2].

1940 metais Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Su okupacijos laikotarpiu, kuris truko iki pat 1990-ųjų, sietinas ir pirmųjų indiškų kino filmų pasirodymas Lietuvoje. Veikiausiai pirmasis indiškas filmas, parodytas Lietuvos teritorijoje, buvo 1960 metų kovo 21 dieną kino sales pasiekęs Kabulietis (Kabuliwala, rež. Tapan Sinha, 1957)[3]. Nors dramatinę juostą „Žemės vaikai“ (Dharti Ke Lal, rež. Khwaja Ahmad Abbas, 1946) SSRS žiūrovai išvydo dar 1949 metais, tačiau Lietuvoje, tuo metu kariavusioje partizaninį karą su sovietais, jis parodytas nebuvo.

Sovietinę Lietuvą indiški filmai pasiekdavo keletu metų vėliau, nei Maskvos ir kitų SSRS miestų kino teatrus. Nepaisant to, jie gana greitai išpopuliarėjo. Žiūrovai itin pamėgo žymaus aktoriaus ir režisieriaus Raj Kapooro juostas. Amžininkų atsiminimais, vieni populiariausių to meto Lietuvoje rodytų indiškų filmų – Sangamas (Sangam, rež. Raj Kapoor, 1964) ir Meilė kašmyre (Arzoo, rež. Ramanand Sagar, 1965)[4]. Nors šie filmai buvo „gana monotoniški“, tačiau žiūrovai į juos plūdo dėl „gražaus pastatymo: daug gėlių, šokių ir muzikos“[5]. Matyt, todėl per indiškų filmų seansus jautresniems žiūrovams riedėdavo ašaros („kone trečdalis publikos verkdavo“).

Indų filmai džiugino ne tik jų žiūrovus, bet ir kino teatrų darbuotojus, mat indiškų filmų, kitaip nei sovietinių, bilietų pardavimo planai visada būdavo įvykdomi. Paskaičiuota, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje kas mėnesį buvo parodoma vidutiniškai po vieną indišką kino juostą.

Tačiau populiarieji Bolivudo kūriniai nesulaukė didesnio atgarsio specializuotoje kino filmams skirtoje spaudoje. Pastaroji dažniausiai tik lakoniškai užsimindavo apie milžinišką šių filmų populiarumą: „Dar vienas filmas su Radža Kapuru! Turbūt nedaug tėra tokių populiarių aktorių kaip jis. Nemažiau mėgiami ir jo režisuojami filmai“[6]. Kino kritikai labiau kreipė dėmesį į nekomercinį Indijos kiną: „indų kinas – tai ne tik spalvotos, sentimentalios dramos su šokiais ir muzika“[7]. Tad kino žurnalų puslapiuose daugiau vietos skirta išskirtinių režisierių – pavyzdžiui, neorealisto Satyajito Ray, darbams.

1981–1983 metais indiški filmai Lietuvoje išgyveno didžiausios šlovės laikotarpį. Spauda buvo priversta nusileisti skaitytojų prašymams ir daugiau dėmesio skirti Indijos filmams[8].

Tačiau nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio indiškų filmų skaičius Lietuvos kino ekranuose itin sumažėjo. Sovietų Sąjungai vis labiau atsiveriant Vakarams, indiškus filmus sparčiai išstūmė Vakarų Europos ir JAV produkcija.

Parengė: Audrius Dambrauskas


[1] Plačiau: Vytautas Mikalauskas. Kinas Lietuvoje: Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno. 1999. Vilnius: Margi raštai.

[2] Nustatyta remiantis tarpukario Lietuvos periodinės spaudos ir Kino filmų cenzūros fondo (Literatūros ir meno archyvas. Fondo nr. 91) duomenimis.

[3] Greitai kinuose in: Ekrano naujienos. 1960 01 10-20. P. 28; Kabulietis anonsas (Vakarinės naujienos, 1960 03 18); Kabulietis repertuaras (Vakarinės naujienos, 1960 03 19)

[4] Lietuvoje apsigyvenę indai kultūrinio šoko nepatyrė in: Balsas.lt. 2013 04 16. Preiga internetu: http://www.balsas.lt/naujiena/728505/lietuvoje-apsigyvene-indai-kulturinio-soko-nepatyre (tikrinta: 2014 10 27)

[5] Žr. ten pat.

[6] Nakties priedangoje in: Ekrano naujienos. 1965 12 20. P. 13.

[7] Sobolevas Romilas. Pastabos apie indų kiną in: Kinas. 1973. Nr. 6. P. 25.

[8] „R. Marcevičiūtė ir V. Zavistauskaitė iš Alytaus, T. Zableckytė iš Kauno, J. Stirnaitė iš Žiežmarių bei daugelis kitų mūsų skaitytojų domisi Indijos kinu. Patenkindami jų pageidavimą, pradedame spausdinti platų straipsnį, parengtą pagal užsienio spaudą, apie šią, vieną didžiausių pasaulio kinematografijų“. Legenda apie Sati – Savitri in: Kinas. 1981. Nr.10. P. 20.

Naujienlaiškio prenumerata