Naujienos

Vykstantys į kelionę po Indiją žino, kad prie gatvės maisto neverta net artintis, o ir valgydamas kitur negali būti tikras, kad neišvengsi skrandžio problemų. Nepaisant to, vienas iš Londono natūralaus greitojo maisto restoranų tinklo „Leon” įkūrėjų Henry Dimbleby „Financial Times“ tvirtino, kad būtent Indija yra šalis, kurią jis pasirinktų gyventi dėl geros vegetarinės Keralos regiono virtuvės. O ką vertėtų ir ar apskritai vertėtų šioje šalyje „paskanauti“ mūsų verslui? Apie tai eVersus redaktorė Violeta Bagdanavičiūtė kalbasi su Lietuvos ambasadoriumi Indijoje Laimonu Talat-Kelpša.

Savo dydžiu Indija prilygsta visai Europos Sąjungai: ją sudaro 28 valstijos, turinčios 23 oficialias kalbas, o šios šalies importo taisyklės yra surašytos net 1 200 puslapių knygoje. Tačiau ambasadorius Talat–Kelpša užtikrina, kad net ir tokio dydžio taisyklių rinkiniuose galima surasti sau tinkančią „kišenėlę“ – reikėtų tik išsiveržti iš Delio ir užmegzti glaudesnius kontaktus su valstijomis.

-Nuolat siekiame pritraukti daugiau užsienio turistų, stengiamės, kad augtų eksportas, daugėtų užsienio investicijų. Siekiant šių tikslų, dažniausiai minima kliūtis yra prastas Lietuvos žinomumas. Esate dar tik antrasis Lietuvos ambasadorius Indijoje, ar dažnai tenka aiškinti, kas yra Lietuva?

-Lietuvos ambasada Indijoje buvo atidaryta tik 2008-aisiais. Per 20 diplomatinių santykių metų aukščiausio lygio vizitų nebuvo itin daug. Todėl nederėtų tikėtis, kad Indijoje visi žinotų Lietuvą. Neseniai susidūrėme ir su tuo, kad net mūsų valstybės pavadinimas hindi kalboje neturi nusistovėjusio standarto: galima rašyti „Lithuanija“, „Lituanija“ ar „Lithuenija“ – pagal tarimą. Be to, raidės „t“ ir „th“ gali būti rašomos dvejopai. Žodžiu, kaip parašysi, taip ir bus. Manau, kad tą rašybą turėtume sunorminti, nes galvojame apie platesnį mūsų valstybės prisistatymą Indijoje.

Tačiau ir šioje didžiulėje šalyje yra „kišenėlių“, kuriose apie Lietuvą žinoma gana nemažai, ypač akademiniuose sluoksniuose. Indijos parlamente yra užregistruota draugystės su Lietuva grupė. Per penkerius veiklos metus ambasadai pavyko suburti nemažą draugų ratą, kuris lankosi mūsų organizuojamuose renginiuose. Tačiau jį dar reikia išplėsti, papildyti naujais žmonėmis. Reikėtų išsiveržti iš Delio, užmegzti glaudesnius kontaktus su valstijomis. Taigi darbų – daugiau nei pakanka vieno ambasadoriaus kadencijai.

-Lietuvos ir Indijos prekyba yra daugiau nei kukli, o pernai, palyginti su 2011 metais, ji dar mažėjo. Panaši padėtis ir investicijų srityje. Kokį vaidmenį mūsų santykiuose su Indija vaidina ekonominė diplomatija? Ar siekiant didesnio svorio, šioje srityje būtų naudinga kooperuotis su Latvija ir Estija?

-Lietuvos ir Indijos prekyba – kaip dvi elektros srovės fazės: nuolatinė ir kintama. Mūsų prekyba yra gana stabili, ji nuolat auga ir praėjusiais metais pasiekė apie 50 mln. EUR. Ir yra kintama bazė, kuri rekordiniais 2008 metais, kai į Indijos rinką atkeliavo lietuviškos trąšos, pakėlė mūsų dvišalę prekybą iki beveik 300 mln. EUR. Bet vėliau ji nuslūgo. Mūsų tikslas – didinti stabiliąją bazę ir ieškoti galimybių pavienėms prekėms, jei tik Lietuvos gamintojai bus pasirengę užtikrinti milžinišką jų kiekį, kuris reikalingas Indijos rinkai.

Pagal ES statistinę nomenklatūrą, stabiliąją bazę šiuo metu sudaro daugiau nei 40 prekių kategorijų. 2011 metais į Indijos rinką iš Lietuvos atkeliavo 15 naujų prekių kategorijų, 5 iš jų pasiliko ir 2012 metais. Indijos rinkoje konkuruojame su gana aukštos pridėtinės vertės produktais. 2012 metais į rinką atėjo 11 naujų prekių kategorijų, o kiek iš jų pasiliko, pamatysime išanalizavę 2013 metų prekybos statistiką.

Lietuvai Indijoje kooperuotis būtų naudinga ne tik su Latvija ir Estija, bet ir su kitomis valstybėmis. Visa Europos Sąjunga Indijoje yra santykinai didelis, bet ne pats didžiausias dydis. Šiuo metu deramasi dėl ES – Indijos laisvosios prekybos sutarties ir jei Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu pavyks derybas užbaigti, tai dėl supaprastintų prekybos taisyklių laimės ir Lietuvos eksportuotojai.

- Ambasadoje jau surengėte pirmąjį Lietuvos verslo pristatymą, bet pradėjote nuo IT sektoriaus. Ar tai reikštų, kad lietuviškoms prekėms sunku tikėtis pirkėjų šioje šalyje, ypač kai jos pačios gamintojai yra lankstūs, gamina pigiai ir mažomis pakuotėmis, o tai yra nebūdinga mūsų įmonėms?

-Pradėjome nuo IT sektoriaus, nes pirmiausiai turime orientuotis į tai, kur galime laimėti didžiausią pridėtinę vertę. Yra daug sričių, ypač gamyboje, kuriose vargu ar esame pajėgūs konkuruoti su Indija – šios šalies dydis ir pigi darbo jėga kuria masto ekonomikos efektą, kurio Lietuvoje negalime pasiekti. Tačiau IT sektoriuje konkuruojame žiniomis, idėjomis, know-how ir čia galime siekti santykinio pranašumo. Tai matėme ir ambasadoje surengto seminaro metu: svečius labai sudomino elektroninio parašo, elektroninio dokumentų valdymo sistemos, kurios Lietuvoje jau veikia, o Indijoje dar tik kuriamos.

Indijos įmones domina ir tradicinės lietuviškos prekės: mediena, maisto produktai. Tačiau įėjimo į rinką sąlygos nėra paprastos: ES atstovybėje mačiau 1 200 puslapių importo taisyklių knygą su įvairiais priedais. Imtis verslo patartina susiradus patikimų vietinių partnerių. Taip pat reikia įvertinti gabenimo sąnaudas, galimas prastovas muitinėje, klimato ypatumus, nes konteineris gali ilgokai pastovėti 45 laipsnių karštyje. Tačiau svarbiausia – ar įmonė yra pajėgi užtikrinti nuolatinį didelių kiekių tiekimą, jei verslas pasisektų. Todėl ambasada patyrinės ne tik didžiųjų Indijos prekybos centrų, bet ir mažesnių regionų rinkas. Verslo misijos galėtų orientuotis ne tik į Delį ar Mumbajų, bet ir į mažiau išsivysčiusias valstijas. Kiekviena iš jų yra 3 ar net 30 kartų didesnė už Lietuvą.

-Apie tai eVersus kalbėjo ir 2011 metų verslo misijos į Indiją dalyviai: Lietuva per mažai dėmesio skiria vidutiniams ir mažesniems Indijos verslininkams. Lietuva stambiosioms indų kompanijoms kol kas negali pasiūlyti reikalingų produkcijos ir paslaugų kiekių, todėl mums reikia orientuotis į vidutinius ir mažesnius indų verslininkus. Kokia jūsų nuomonė?

-Kad ir kokie būtų akcentai, klausimas lieka tas pats: kur matome savo konkurencinį pranašumą? Indijoje yra keli šimtai milijonų vartotojų, kurie nupirks tik patį pigiausią produktą. Bet yra mažiausiai 200 milijonų ir tokių, kurie apsiperka prekybos centruose, kelis kartus didesniuose už mūsų „Akropolius“. Juose prekių ženklai yra tie patys, kaip ir Lietuvoje, tačiau kainos – didesnės. Tačiau yra ir grupė gyventojų, kurie apsipirkti skrenda į Londoną ar Milaną, o atostogauja Šveicarijoje. Lietuvos verslininkai turi patys nuspręsti, kas bus jų taikinys. Ambasada sieks pagelbėti ir mažiems, ir dideliems. Tačiau reikėtų įvertinti ir mūsų galimybes: ambasadoje iš viso dirba du diplomatai, vienas iš jų esu aš – ambasadorius.

- Kinija dažnai save giria už tai, kad labai atsakingai ir kruopščiai planuoja ateitį, todėl ir užsienio investuotojams yra lengviau, nes jie aiškiai žino, ko toje šalyje galima tikėtis. Teko girdėti, kad ir Indija turi kelių metų planus. Kas juose būtų svarbu verslui ir ar galima jais pasitikėti tęstinumo prasme?

-Indijos ekonomikoje svarbų vaidmenį vaidina Planavimo komitetas ir daugiamečiai planai. Taip Indijos vyriausybė siekia sureguliuoti įtampas visuomenėje ir užtikrinti tolygesnį ekonomikos augimą. Šiuo metu daugiausiai kalbama apie švietimą, užimtumą ir infrastruktūros plėtrą. Dviejų trečdalių Indijos gyventojų, kurie yra jaunesni nei 25 metų, raštingumas dalyje valstijų siekia tik 60%. Didieji miestai nėra sujungti greitkeliais, o prekių logistika neatitinka augančių poreikių. Dar reikia paminėti ir sudėtingą ekologinę situaciją bei augantį elektros energijos poreikį, nes Indija, kaip ir Lietuva, didžiąją dalį energijos išteklių importuoja. Kasmet į darbo rinką įsilieja apie 20 mln. naujų darbo rankų, o tam, kad būtų užtikrintas bent bazinis užimtumas, Indijos ekonomika turi augti apie 10%. Kurį laiką taip ir buvo, tačiau praėjusiais metais BVP augo tik 5%. Dabar Indijos vyriausybė planuoja liberalizuoti investicinę aplinką ir pritraukti daugiau tiesioginių užsienio investicijų. Daugelyje sričių užsienio kompanijoms yra nustatytos investicinės „lubos“, kurios gali siekti 26%, 49% arba 75%. Vyriausybė siekia tai liberalizuoti, tačiau susiduria su nemažu vietos lobistų pasipriešinimu, kurie teigia, kad užsieniečiai atims darbo vietas, sužlugdys vietos pramonę. Nepaisant to, jau žengti svarbūs žingsniai, pavyzdžiui, liberalizuojant mažmeninę prekybą: į Indiją ateina tokie milžinai, kaip „Wal-Mart“ ir „Ikea“, permainų taip pat laukia telekomunikacijų sektorius, sritys, kurios yra susiję su pensijomis ir investiciniais fondais. Kitais metais Indijoje vyks rinkimai, todėl politikai elgiasi labai atsargiai. Kai kurie įstatymai, pavyzdžiui, žemės įsigijimų, kuris numato žemės paėmimo komercinėms reikmėms sąlygas, parlamente savo eilės laukia jau beveik dešimtmetį.

-Ar Indijos santykiams su užsienio partneriais nepakenkė pasaulyje plačiai nuskambėję moterų prievartavimo skandalai? Birželio pradžioje „The Wall Sreet Journal” informavo, kad dėl to užsienio turistų srautas Indijoje sumažėjo maždaug 25%, o JAV nepataria savo piliečiams, ypač moterims, vienoms keliauti į Indiją. Koks būtų jūsų patarimas Lietuvos turistams?

-Atnaujintos kelionių rekomendacijos yra paskelbtos Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje. Mes patartume laikytis bendrųjų atsargumo reikalavimų ir jokiomis aplinkybėmis neprarasti budrumo. Iš Lietuvos į Indiją kasmet atvyksta daugiau nei 2 000 piliečių, didžioji dalis – su turistinėmis grupėmis, todėl iš anksto užsakytame viešbutyje ar jo paplūdimyje vargu ar galima tikėtis nusikaltimų. 2012 metais ambasada išdavė tik 2 asmens grįžimo pažymėjimus asmenims, kurių kelionės dokumentai buvo pamesti ar kitaip prarasti. Tačiau jei nusprendėte keliauti  individualiai, visada pasverkite, kokiems išbandymams esate pasiryžę. Dažniau nei prievartautojas jus gali užklupti įvairios ligos, prastos sanitarinės sąlygos, griūvantys kelionės planai ir nemaloniai didelės kainos, jei nuspręsite vengti gatvės maisto. Tačiau ši egzotika ne vieną keliautoją ir paskatina vykti į Indiją. Atvykus raginame užsiregistruoti Lietuvos ambasadoje – tai padaryti labai paprasta, o nelaimės atveju turėsime jūsų kontaktus ir galėsime greičiau susisiekti.

-Šių metų gegužės pabaigoje Gurgaone, netoli Delio esančiame verslo mieste, buvo atidaryta Indijos – Baltijos prekybos rūmų (IBCC) atstovybė. Kokia jos funkcija?

-Indijos – Baltijos prekybos rūmai yra privati iniciatyva, tačiau ambasadai ji labai svarbi. Kaip minėjau, ambasadoje esame tik du diplomatai, todėl apdoroti visą informacijos srautą, komercinius užklausimus ir aptarnauti vizų besikreipiančius ne tik Indijos, bet ir aplinkinių šalių piliečius – didelis iššūkis. IBCC padeda suvesti Lietuvos ir Indijos verslininkus, ji surengė jau tris verslo misijas į Indiją. Indiška patarlė sako: „Vienas plius vienas lygu vienuolika“. Todėl ir pagalba iš šalies bei partnerystė mums yra svarbi ir reikalinga.

- Verslininkai, bandę „ragauti” Indijos, tvirtina, kad šioje šalyje egzistuoja kastos, kurios užsienio verslininkams sudaro labai sunkias sąlygas. Kokioms šalims ar kompanijoms geriausiai sekasi dirbti šioje specifinėje aplinkoje ir kaip jos tai pasiekia?

-Teko susidurti ir su kompanijomis, kurios investavo kelis milijardus dolerių, ir su smulkiaisiais verslininkais. Visų patirtys skirtingos. Bendra gal tai, kad prieš pradėdamas bet kokį projektą, turi septynis kartus pamatuoti ir įvertinti rizikas. Kiekvienoje srityje laukia kitokie iššūkiai. Netgi restorane gavęs sąskaitą matai mažiausiai tris mokesčius: PVM, paslaugų mokestį valstybei ir aptarnavimo mokestį restoranui. Be to, vienas PVM yra skaičiuojamas maistui, kitas – alkoholiui, trečias – gaiviesiems gėrimams ir t.t. Kiti mokesčiai, jei valgei viešbutyje arba kitoje valstijoje. Ir taip kiekviename žingsnyje. Todėl įmonės, planuojančios veiklą Indijoje, pirmiausiai siunčia savo žvalgus, įvertina aplinką, pasisamdo gerus teisininkus. Šalys, turinčios Indijoje rimtų ketinimų, steigia asocijuotas struktūras. Indija – kaip Europos Sąjunga: 28 valstijos, 23 oficialios kalbos, o teisinio reguliavimo laukas gana decentralizuotas. Tam, kad čia susigaudytum ir gerai jaustumeisi, reikia gerai pasiruošti. Bendrų sėkmės receptų nėra.

-Žiūrint CNN, vartant pasaulinę verslo spaudą, susidaro įspūdis, kad pasaulinis susidomėjimas Indija silpsta, o kai kurios užsienio kompanijos pradėjo kalbėti, kad Indija joms yra vis mažiau įdomi, nes tai labai sudėtinga rinka, kurios vienintelis privalumas – didelis žmonių skaičius. Koks jūsų įspūdis? O gal reikėtų verslui aiškiai pasakyti, kad su Indija dar kurį laiką verta palūkėti?

-Kažkada kilęs pasaulinis susidomėjimas Rusijos akcijų rinkomis dabar atslūgo. Tačiau Lietuvos įmonių tai neatbaidė prekiauti su Rusija. Indijos ekonomika išgyvena ne pačius lengviausius laikus: jos augimas sulėtėjo, einamosios sąskaitos deficitas didelis, rupijos kursas nukrito į žemiausią lygį per pastaruosius kelerius metus. Be abejo, tai veikia perkamąją galią ir importavimo galimybes. Tačiau yra sričių, kuriose paklausa auga nesustodama: reikia maitinti žmones, reikia trąšų, žemės ūkio padargų; reikia reformuoti valstybės sektorių, todėl reikalingas know-how ir taip toliau. Šių metų lapkritį Lietuvos ambasada Indijoje ir „Versli Lietuva“ organizuoja Lietuvos stendą Indijos tarptautinėje prekybos mugėje „India International Trade Fair“. Manau, kad įmonėms, kurios domisi Indijos rinka, verta ten sudalyvauti. Kai kurioms iš jų gali tai būti kaip tik tas atvejis, kuris paskatins įsigyti metrą ir pradėti matuoti.

Visą interviu tekstą žr.: http://prekyba.eversus.lt/naujienos/3008