Vaiko teisių apsauga

Vaiko teisių apsauga

Vaiko teisių apsauga

Beveik visos valstybės, išskyrus Somalį ir JAV, yra prisijungusios prie 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos. Konvencijos 2 straipsnyje yra nurodyta, kad valstybės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai.

Nepilnamečių vaikų išvykimo į užsienio valstybes tvarką reglamentuoja

• 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų
• Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarkos aprašas

Kiti teisės aktai, reglamentuojantys vaiko teisių apsaugą situacijose, peržengiančiose vienos valstybės ribas:

• 1961 m. Konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje
• 1996 m. Konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje
• 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.

Šie teisės aktai:

• nustato, kuri valstybė turi imtis priemonių apsaugoti vaiko asmenį ir turtą;
• nustato, kurios valstybės teisė turi būti taikoma;
• nustato, kuri valstybė turi spręsti ginčus, susijusius su vaikų ir tėvų santykiais;
• numato, kaip vienos valstybės priimti sprendimai bus pripažinti ir vykdomi kitose valstybėse.

Pagrindinė taisyklė – vaiko gyvenamosios (buvimo) vietos valstybė turi imtis priemonių siekiant apsaugoti vaiką bei spręsti ginčus, susijusius su tėvų ir vaikų santykiais.